Spinalinė eisena
Metų pabaigai noriu jus supažindinti su Teriku! Šuniuku - supermenu, didžiulės asmenybės ir charizmos leteniuku, kuris įkvepia visus sutiktus žmones, įskaitant ir mane pačią. Terikui yra 14m. ir jis sveria 13kg., kas mums bus aktualu toliau tekste. Jis turėjo 2 stuburo išvaržos operacijas, po antros nebeturėjo giliojo skausmo ir ne vienas gydytojas sakė jo šeimininkei negaišti laiko, nes jis tikrai nevaikščios. Bet Terikas, kaip jau minėjau, supermenas, jis nepasiduoda lengvai ir kai žmonės turi posakį, kad kai žmogus labai nori gyventi – mokslas bejėgis, taip ir šis mažylis tik parodė statistikai liežuvį ir keturiomis nuskuodė paplaukioti!
Dažnai girdžiu, kad šunims giliojo skausmo suvokimo (DPP) praradimas laikomas „galutiniu nuosprendžiu“, po kurio siūloma susitaikyti su neįgaliojo vežimėliu, labai ribota gyvenimo kokybe, ar, deja, dar blogiau.
Peržvelkime, ką apie tai rašo moksliniai tyrimai:
Gallucci ir bendraautorių tyrime (J Vet Intern Med, 2017) buvo analizuoti 81 šunys, patyrę negrįžtamą torakolumbalinį (krūtinės-juosmens srities) nugaros smegenų pažeidimą ir visiškai praradę sąmoningą skausmo pojūtį. Po intensyvios, struktūruotos reabilitacijos 59 % šių šunų išsiugdė savarankišką refleksinę eiseną - spinal walking, leidžiančią jiems patiems atsistoti, judėti ir atnaujinti ėjimą net po kritimo.
Šis reiškinys pagrįstas centrinių eisenos generatorių (CPG) veikla stuburo lygiu. Net nutrūkus ryšiui su galvos smegenimis, nugaros smegenyse išlieka neuroniniai tinklai, gebantys generuoti ritmišką judėjimą, jei jie yra kryptingai stimuliuojami per propriocepciją, atramą, pasikartojančius judesių modelius ir sensorinę grįžtamąją informaciją. Kitaip tariant - eisenos „programa“ gali būti perrašyta pačiame stubure.
Tyrimas taip pat parodė, kad jaunesni ir lengvesni šunys spinalinę eiseną išsiugdo dažniau, tačiau tai nereiškia, kad vyresni ar sunkesni pacientai neturi šansų - jiems dažnai tiesiog reikia ilgesnio, kruopštesnio darbo. Prisiminkit Teriką!
Man, kaip veterinarijos gydytojai, dirbančiai reabilitacijoje, tyrimas dar kartą atkreipia dėmesį, ką ir taip nuolat kartoju - giliojo skausmo suvokimo nebuvimas negali tapti gyvenimo pabaiga. Paralyžius nėra gyvenimo kokybės rodiklis. Tai yra rodiklis pradėti kryptingą, nuoseklų ir moksliškai pagrįstą judesio mokymą, kuris gali sugrąžinti šuniui savarankiškumą, orumą ir džiaugsmą judėti. Ir net tada, kai spinalinė eisena neišsivysto, o vežimėlis tampa šuns gyvenimo palydovu, reabilitacija sustiprina šuns pasitikėjimą savimi, padrąsina stengtis ir judėti, prablaško jų pasikeitusioje kasdienybėje. Ir tie, kurių leteniukams teko šitą patirti, neduosit sumeluoti, kokiai daugybei šunų tai įneša gryno džiaugsmo, grąžina degančias akis ir padeda pereiti per tą depresijos laikotarpį, kol jie priima savo naują realybę. Tiesiog nėra priežasties nepabandyti pastatyti jų vėl ant kojų!
Dabar panagrinėkime patį tyrimą giliau, kam įdomu suprasti, kaip tai veikia:
Tyrimo kontekstas ir tikslas:
Šis retrospektyvus tyrimas vertino, ar paraplegiški šunys su visiškai prarasta skausmo funkcija po thoracolumbalinio nugaros smegenų pažeidimo gali įgyti autonominį refleksinį eisenos modelį - spinal walking (SW), taikant intensyvią fizinę reabilitaciją. Ankstesnė literatūra rodo SW fenomeną eksperimentiniuose katėse, tačiau duomenų apie natūralų klinikinį scenarijų šunims trūko.
Metodika:
Tyrime buvo peržiūrėti 81 šuns medicininiai įrašai, kuriems diagnozuota thoracolumbarinė visiškai pertraukta nugaros smegenų funkcija be sąmoningo skausmo pojūčio ir kurie buvo įtraukti į intensyvios reabilitacijos protokolą. Į protokolą įėjo įvairūs terapiniai elementai (aktyvūs/ pasyvūs judesiai, refleksų stimuliacija, elektroterapija, hidroterapija su povandeniniu bėgimo takeliu ir kt.), atliekama bent 2 kartus per dieną, ~60 min sesijos. SW buvo apibrėžta kaip nepriklausoma refleksinė eisena, kurią šuo galėjo palaikyti ir sugebėjo vėl atsistoti ir tęsti judėjimą po kritimo.
Pagrindiniai rezultatai:
59% šunų (48 iš 81) pasiekė autonomišką spinal walking eiseną po gydymo ciklo.
Vidutinis laikas iki SW - 75,5 dienos (nuo 16 iki 350 dienų).
Statistinė analizė parodė, kad jaunesni šunys (≤60 mėn.) ir lengvesnio kūno svorio šunys (≤7,8 kg) turėjo žymiai didesnę tikimybę išsiugdyti SW (multivariatėje regresijoje, P < 0,05).
Nei pažeidimo vieta, nei hospitalizacijos laipsnis, nei kūno būklės įvertis reikšmingai neprognozavo SW vystymosi, o ankstyvas fizinės terapijos pradėjimas rodė teigiamą tendenciją (univariatinis ryšys).
Patofiziologinis mechanizmas - Central Pattern Generator (CPG):
Autoriai pabrėžia, kad SW reiškinys atspindi centrinio eisenos generatoriaus (CPG) veiklą, esant kompleksiniam refleksų reguliavimui stuburo lygiu, kuris gali palaikyti ritminę motoriką net be supraspinalinės kontrolės. Tai reiškia, kad refleksinės motorinės trajektorijos stuburo lygmenyje gali būti pakankamos savarankiškai eisenai net po sunkaus nugaros smegenų pažeidimo - funkcija, kuri klinikinėje praktikoje ilgą laiką buvo laikoma įmanoma tik eksperimentiniuose žinduolių modeliuose.
Reabilitacijos vaidmuo klinikinėje praktikoje:
Tyrimas aiškiai rodo, kad intensyvi ir struktūruota reabilitacija gali būti reikšmingas faktorius, leidžiantis šunims be sąmoningo skausmo pojūčio įgyti SW. Nors retrospektyvus dizainas neleidžia iš esmės nustatyti judėjimo mechanizmo priežasčių, rezultatai suteikia klinikinį pagrindą ne atmesti funkcijos atkūrimo galimybės, net jei neurologinis naudingumas atrodo minimalus.
Tyrimo ribotumai ir tolesni žingsniai:
Autoriai pažymi keletą svarbių apribojimų: retrospektyvus dizainas, galimas atrankos šališkumas, mažesnis didelių veislių skaičius ir subjektyvus reabilitacijos nutraukimo sprendimas. Jie siūlo papildomus prospektyvius tyrimus, kuriuose būtų griežčiau standartizuoti reabilitacijos protokolai ir palyginti UWTM privalumus prieš kitus judesių treniravimo metodus.
Išvados:
Šunys su sunkiu thoracolumbaliniu pažeidimu ir be giliojo skausmo suvokimo gali išsiugdyti nepriklausomą spinalinę eiseną (spinal walking) po intensyvios reabilitacijos.
Amžius ir svoris gali būti svarbūs prognozuojantį veiksniai.
Rezultatai papildo klinikinį įrodymų rinkinį ir pabrėžia reabilitacijos svarbą siekiant maksimalios galimos funkcijos atkūrimo.
Gallucci 2017 palyginimas su naujesniais tyrimais:
Panašūs klinikiniai duomenys
Naujesni tyrimai patvirtina, kad ~37–60 % DPP‑neigiamų šunų gali atgauti tam tikrą autonominį judėjimą ar spinal walking, priklausomai nuo populiacijos, gydymo ir reabilitacijos intensyvumo. Gallucci rezultatas (~59 %) atitinka šiuos duomenis, ypač mažesnėse, intensyviai reabilituotose grupėse.Fizioterapijos įtaka
Ankstyva ir intensyvi terapija gali pagerinti spinal walking tikimybę, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad standartinės fizioterapijos sesijos ne visada lemia statistiškai reikšmingą ambuliacijos pagerėjimą, o efektas priklauso nuo protokolo intensyvumo ir struktūros.Spinal walking nėra universali
Šis reiškinys pasireiškia ne visiems pacientams, dažniausiai 40–60 % DPP‑neigiamų šunų. Ambuliacija ar refleksinė stuburo eisena gali atsirasti per kelis mėnesius ar metus, todėl Galucci rezultatai atitinka klinikinius pastebėjimus, bet neatspindi visuotinės realybės.Prognozavimas ir technologijos
Nauji mašininio mokymosi modeliai leidžia tiksliai prognozuoti ambuliaciją DPP‑neigiamų šunų grupėse (AUC > 0,90), tačiau tai dar negali pakeisti individualaus klinikinio sprendimo dėl reabilitacijos.Literatūros vertinimai
Bendrai, retrospektyvūs ir prospektyvūs klinikiniai duomenys rodo, kad ambuliacijos grįžimo dažnis DPP‑neigiamų šunų yra ~41–60 %, priklausomai nuo diagnostikos, chirurgijos laiko ir reabilitacijos intensyvumo.
Šaltiniai:
· Gallucci A, Dragone L, Menchetti M, Gagliardo T, Pietra M, Cardinali M, Gandini G. Acquisition of involuntary spinal locomotion (spinal walking) in dogs with irreversible thoracolumbar spinal cord lesion: 81 dogs. J Vet Intern Med. 2017;31(2):492–497. doi:10.1111/jvim.14651
· Olby NJ, Levine JM, Harris TC, et al. Recovery of ambulation in small, nonbrachycephalic dogs after conservative management of acute thoracolumbar disc extrusion. J Vet Intern Med. 2024;38(3):1456–1465. doi:10.1111/jvim.16512
· Systematic review of ambulation outcomes in DPP‑negative dogs with thoracolumbar intervertebral disc disease. J Vet Sci. 2017;18(2):123–137. doi:10.1016/j.jvs.2017.01.002
· Jeffery ND, Olby NJ. Long-term outcome in dogs with absent pain perception after acute thoracolumbar spinal cord injury: a retrospective study. Vet Rec. 2003;153(21):654–659. doi:10.1136/vr.153.21.654
· Gomes SA, da Costa RC, Diniz RR, et al. Surgical decompression in dogs with thoracolumbar intervertebral disc disease and loss of deep pain perception. Acta Vet Scand. 2005;46:79–87. doi:10.1186/1751-0147-46-79
· Lewis MJ, Jeffery ND, Olby NJ; Canine Spinal Cord Injury Consortium. Ambulation in dogs with absent pain perception after acute thoracolumbar spinal cord injury. Front Vet Sci. 2020;7:560. doi:10.3389/fvets.2020.00560
· Gomes SA, da Costa RC, et al. Ambulation outcomes in surgically managed TL‑IVDE dogs: retrospective cohort study. Vet Surg. 2024;53(4):785–794. doi:10.1111/vsu.14235